Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Strazdas

Antanas Strazdas (1760–1833) – lietuvių poetas, pirmojo spausdinto lietuviškų eilėraščių rinkinio autorius, katalikų kunigas.
Gimė Astravo kaime (dabar Rokiškio r.), valstiečių šeimoje. Greičiausiai lydėdamas kokį nors dvarininkų vaiką išėjo pradinius ir vidurinius mokslus jėzuitų kolegijose Lietuvoje. Apie 1782–1785 m. mokėsi Vilniaus universitete, studijavo humanitarines ir teologines disciplinas, tarp jų poetiką bei retoriką, lotynų ir graikų kalbas, susipažino su Antikos literatūra. Apie 1787–1789 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. Įšventintas kunigu iki XIX a. pradžios darbavosi Rytų Lietuvos parapijose.
Dėl prigimto maištingo temperamento ir savaip suprasto kunigo pašaukimo Strazdas nuo 1801 m. atsisakė Kupiškio vikaro pareigų ar jas prarado ir tapo bažnytinei vyresnybei mažai pavaldžiu misionieriškos gyvensenos kunigu. Keliaudamas po Kupiškio, Obelių parapijas savarankiškai teikdavo bažnytinius patarnavimus (dažniausiai valstiečiams), talkindavo kunigams. Tada parašė ir 1814 m. Vilniuje išleido poezijos rinkinį Giesmės svietiškos ir šventos (11 eilėraščių, tarp jų – dvi bažnytinės giesmės).
Tų pačių metų pavasarį žengė kunigui visiškai neįprastą žingsnį – išsinuomojo nuošalią sodybą Šimonių girios proskynoje, čia gyveno kaip laisvas žemdirbys, rašė antrąjį poezijos rinkinį. Netrukus Strazdas buvo apskųstas dėl kunigui netinkamos gyvensenos, nuo 1816 m. jį kontroliavo ir persekiojo Vilniaus vyskupijos vyresnybė. Neklusnus kunigas rašydavo vyresnybei pasiaiškinimus ironišku, kandžiu stiliumi, kartais – demonstruodamas išsilavinimą, cituodamas Bibliją lotynų kalba. Viename tokių pasiaiškinimų 1819 m. Strazdas išdėstė, kad tokiu gyvenimu jis siekiąs biblinio idealo – gyventi neturte iš savo „veido prakaitu“ uždirbtos duonos, neimti mokesčio už dvasinius patarnavimus, ieškoti gyvenimo išminties ir tiesos – taip pat ir rašant poeziją.
1824 m. Strazdas sudarė antrąjį poezijos rinkinį, kurį dedikavo Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui, vienam Žemaičių kultūrinio sąjūdžio autoritetų. Rinkinys buvo uždraustas spausdinti, dėl to Strazdas 1824–1828 m. rašytiniais skundais ir protestais kovojo su Vilniaus cenzūros komitetu. Rinkinys neišliko, išskyrus du jam galėjusius priklausyti eilėraščius (lenkišką „Giesmė Rygos miestui pagerbti“ ir autobiografinį „Ei, Dieve Dievulaitis“ lietuvių kalba). Yra žinoma, kad šiame rinkinyje buvęs eilėraštis „Giesmė apie 1812 metų revoliuciją“, kurį cenzorius atmetė kaip „neatitinkantį vyriausybės dvasios“. Galima spėti, kad šia giesme Strazdas galėjo skelbti politiškai nepriimtinas idėjas, su Napoleono vardu siejamas lietuvių ir lenkų išsilaisvinimo iš carų valdžios viltis, taip raiškiai vėliau įamžintas Adomo Mickevičiaus poemoje Ponas Tadas (1834).
Dokumentuose, rašytuose dėl šio rinkinio, Strazdas išsakė ir tautinius savo poetinės kūrybos motyvus, kurie jį suartina su XIX a. pradžios žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikėjais. Rašte Vilniaus cenzūros komitetui savo poeziją jis susiejo su sena „lietuvių ir žemaičių tauta“, kurios atminčiai jis sudėjęs „lietuviškai moralines giesmes ir lenkų kalba pastoralines arijas“. Peikė cenzūros komiteto narius, kad šie „nemoka gimtosios kalbos“, negali tinkamai perskaityti jo eilių. Strazdas savo kūrybą lietuvių ir lenkų kalbomis suvokė kaip lietuvių tautinės raštijos dalį, laikė save „lietuvių literatūros nariu“, rašytoju.
Dėl nuolatinių nesutarimų su apylinkių bajorija, dėl aukštesniąją dvasininkiją šokiruojančio laisvo gyvenimo būdo Strazdas 1828–1829 m. „dvasinei atgailai“ priverstinai buvo uždarytas į Pažaislio vienuolyną (savotišką kalėjimą nusižengusiems dvasininkams). Į vienuolyną uždarytas metams; jiems praėjus, nesulaukęs, kada bus paleistas, Strazdas iš kalėjimo pabėgo. Veltui bandė iš vyskupijos vyresnybės atgauti lėšas už parduotą turtą. Paskutiniuosius metus gyveno skurdžiai, glausdamasis daugiausia Kupiškio, Obelių parapijų klebonijose, vienuolynuose. Mirė 1833 m. Kamajuose (dab. Rokiškio r.), ten ir palaidotas.
Pakeitęs luomą (iš baudžiauninkų valstiečių tapęs dvasininku, prilygstančiu bajorams), Strazdas savo kūryba veikė kaip tarpininkas tarp skirtingų kalbinių, kultūrinių tradicijų – pasaulietinės poezijos, religinių giesmių tradicijos ir liaudies žodinės kūrybos (tautosakos). Europoje nuo XVIII a. imta domėtis „neklasikinių“ tautų mitologija, folkloru, ieškant naujų kūrybos pavyzdžių ir orientyrų, kurie kreipė prie romantinės pasaulėjautos horizontų. XVIII a. sustiprėjo dėmesys ir lietuvių folklorui, o XIX a. pradžioje atsirado bandymų juo remtis poetinėje kūryboje (Liudviko Rėzos poezija vokiečių kalba). Strazdas pirmasis pasinaudojo tautosaka lietuviškoje poezijoje.
Didžiojoje Lietuvoje Strazdas pirmasis lietuvių poeziją išvedė iš siauros bažnytinės literatūros (religinių giesmių) sferos į platesnį pasaulietinį kontekstą. Strazdas tapo literatūros novatoriumi ir dėl įgimto talento (išliko liudijimų, kad mokėjęs stebėtinai lengvai eiliuoti, spontaniškai sudėti dainą), ir dėl kilmės – kilęs iš valstiečių, jis puikiai pažino lietuvių tautosaką, lietuvių religinių giesmių tradiciją. Ne mažiau svarbus buvo ir Strazdo išsilavinimas – Vilniaus universitete jis susipažino su antikine literatūra, tikėtina, skaitė ir naujausią klasicistinę bei sentimentalistinę poeziją lenkų kalba. Remdamasis visais šiais šaltiniais sukūrė unikalų lietuvių poezijos stilių. Gyvosios kalbos intonacijas, liaudies dainos skambumą ir motyvus suderino su tikslia silabine eilėdara, atskirais įvaizdžiais, žanrais, būdingais rašytinei poezijai. Strazdas sukūrė originalių idilės žanro eilėraščių („Strazdas“, „Pasterka, arba piemenų giesmė“, „Gegužėlė“, „Selianka aušra“).
Strazdo poezijoje krikščioniškasis religinis pasaulėvaizdis glaudžiai susijęs su gamtine liaudies pasaulėjauta. Dėl to literatūros istorijoje Strazdas buvo gretinamas su šv. Pranciškumi Asyžiečiu. Idilėse „Strazdas“, „Gegužėlė“, gamtiniai tautosakiški veikėjai (paukščiai) yra Dievo sukurto pasaulio tvarkos liudytojai žmogui. Šiai tvarkai priklauso ir žmogaus prigimtinė laisvė („Gegužėlė“). Tokiu būdu Strazdas, neprasilenkdamas su krikščioniškuoju religingumu, perteikė epochos idėją – žmogaus prigimtinės laisvės, kurią iškreipia civilizacija, sampratą, išsakytą garsaus XVIII a. prancūzų filosofo Žano Žako Ruso (Jean Jeacques Rouseau, 1712–1778) veikaluose. Strazdas pats siekė gyventi pagal tokį idealą, suvokė jį kaip grįžimą prie krikščionybės ištakų.
Remdamasis liaudies kūrybos ir pasaulėjautos šaltiniais Strazdas savo poezijoje išvengė Apšvietos epochos idilės žanrui būdingų klišių ir ypač konvencionalios gamtos traktuotės. Jam pavyko eilėraščiuose perteikti ne jaukios ir žmogaus apvaldytos, o vitališkos, žmogų į savus gyvybinius procesus įtraukiančios gamtos vaizdinį („Strazdas“, „Selianka aušra“). Idilė „Selianka aušra“ išsiskiria ir tuo, kad tai pirmasis lietuvių lyrinis eilėraštis, kuriame siekiama perteikti čia ir dabar patiriamą išgyvenimą: prieš stebinčiojo akis patekančios saulės įspūdį.
Daugelis Strazdo eilių sukurtos kaip dainos – turi refrenus, kartojamas eilutes. Strazdo poezija XIX a. labiausiai sklido dainuotiniu būdu, rašytinės literatūros ir folkloro paribyje. Išlikęs pluoštas nepatvirtintos autorystės Strazdui priskiriamų dainų – jos vadinamos savita „Strazdo mokykla“. Viena Strazdo religinių giesmių „Giesmė prieš Mišią“ („Pulkim ant kelių“) nuo XIX a. antrosios pusės iki šiol tradiciškai giedama Lietuvos katalikų bažnyčiose sekmadieniais. Būtent šią giesmę Maironis eilėraštyje „Lietuva brangi“ įrašė į poetinį Lietuvos peizažą.
XX a. modernizmo poetams Strazdas tapo „bohemiečio“, avangardisto – neprisitaikėlio, naujovių ieškotojo ir atradėjo – prototipu. Avangardinės lietuvių poezijos atnaujinimo energijos iš Strazdo sėmėsi ir Sigitas Geda. Jis sukūrė poemą Strazdas (1967), kurioje išplėtojo poetinę žmogaus-paukščio, paukščio-poeto mitologiją, sukūrė mitinę Lietuvos istorijos interpretaciją.
Intriguojančią, maištingą Strazdo asmenybę ne kartą siekta atkurti meno kūriniuose – literatūroje, teatre, dailėje, muzikoje. Poeto portretą dar 1877 m. nutapė Lietuvos dailininkas Edvardas Matas Riomeris. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje Strazdo biografijos motyvais Juozas Petrulis parašė pjesę Prieš srovę (1936; spektaklį Kauno Valstybės teatre pastatė rež. Borisas Dauguvietis), Kazys Plačenis – romaną Pulkim ant kelių (1936). Kauno dramos teatre režisierius Jonas Jurašas 1970 m. pastatė Juozo Glinskio dramą Grasos namai (išleista 1971). Bronius Kutavičius sukūrė operą Strazdas – žalias paukštis (1981) pagal Gedos poemą Strazdas.

Brigita Speičytė

Literatūra

Strazdas

Ar žinote, kad...